PAGĖGIŲ SAVIVALDYBĖS KULTŪROS CENTRAS

DIREKTORĖ

                                                         

Kultūros centro direktorė SVETLANA JAŠINSKIENĖ 
 
Direktorės 
gyvenimo aprašymas

FACEBOOK


2 % pajamų mokesčio

Pagėgių krašto TIC

Lai neišblės atmintis ir pagarba Vydūnui

LR Seimo nutarimu  Nr. XII-1844 2018 – ieji metai paskelbti Vydūno metais.

 

2018 m. kovo 22 dieną sukako 150 metų, kai Jonaičiuose (Šilutės raj.) gimė Vilhelmas Storosta.

 

Šia proga įvairių įstaigų ir organizacijų atstovai susirinko prie Vydūno kapo Bitėnų kapinaitėse. Rambyno regioninio parako kultūrologė Giedrė Skipitienė trumpai apžvelgė rašytojo, dramaturgo ir filosofo gyvenimą ir jo darbų reikšmę visuomenės labui. Gėlės ir atminimo žvakelės – ar to užtenka pagerbti šią išskirtinę asmenybę?

                Vydūnas – ypatinga figūra mūsų kultūroje, kaip ypatingas jo gyvenimiškas bei kūrybinis palikimas.Nuveikęs didžiulius darbus, nusipelnęs tautos kultūrai, jis ilgą laiką buvo paliktas beveik visiškoje užmarštyje.Po Antrojo pasaulino karo jaunesniųjų kartų žmonėms jis buvo tarsi palaidotas.Užmaršties lentynose tūnojo į lietuvių dramaturgijos aukso fondą įeinantys jo dramos veikalai, o į jo filosofijos traktatus ilgą laiką daug kam buvo baisu ir pažiūrėti, juo labiau sužinoti, kas juose parašyta. Nebuvo Vydūno darbų ir idėjų mūsų kultūros apyvartoje, jų tarsi ir nereikėjo. Nereikėjo todėl, kad nežinojome iš viso tuos darbus esant. O tuo nežinojimu labai save, savo kultūrinę sąmonę ir atmintį nuskurdinome. Šiandieninė situacija yra tokia, kad labai pasigendame būtent tų vertybių, kurias taip nenuilstamai su dideliu atkaklumu ir pasiaukojimu teikė tautai Vydūnas.

Tad kas buvo lietuvių tautai Vydūnas, kokias vertybes jis jai teikė? VilhelmasStorosta, kilniadvasiškumo įsikūnijimas, pasivadino Vydūnu- t.y. regėtoju, pranašu ne dėl pasipuikavimo, bet tik todėl, kad sąmone aprėpė visą tautos gyvatą ir jautėsi tarsi įgaliotas būti savo tautai kelrode žvaigžde.Ne kiekviena tauta gali pasigirti turinti savo „Vydūną“, suvokiantį giliausius sielos vyksmus, dvasinio pasaulio apraiškas.Ne kiekviena tauta gali pasigirti pranašu, mistiku, žmogaus sielos žinovu, išnagrinėjusiu ir pateikusiu Išminties šviesoje įvairiausius žmogaus gyvenimo klausimus. Vydūno Raštai - tai nuoseklus gyvenimo išminties vadovėlis pažįstant save, einant į harmoniją ir vienovę su visa, kas yra.
Vydūnas 1868 m. kovo 22d. gimė Jonaičiuose (Šilutės raj.). Tikroji pavardė- Storosta, vardas- Vilhelmas.Jo vaikystė ir pradžios mokslo metai bėgo Naujakiemy, netoliPilkalnio (dabar –Dobrovolskas),paskui– mokslas Pilkalniopreparandijoje ir Ragainės mokytojų seminarijoje.Dvidešimtmetis Vilhelmas Storosta 1888 m. pradėjo dirbti Kintų pradžios mokykloje trečiuoju mokytoju. Čia jis mokytojavo iki 1892 m., mokydamas vaikus lietuvių ir vokiečių kalbų, geografijos, istorijos bei kūno kultūros.
Į Kintus Vydūnas atvyko sirgdamas tais laikais neišgydoma plaučių liga – džiova.Tačiau pasveiko. Buvo silpnos sveikatos, todėl palyginti anksti, turėdamas 44 metus, buvo išleistas į pensiją. Vėliau epizodiškai dar įsitraukdavo į pedagoginę veiklą. Dirbdamas Kintuose išlaikė aukštesnės kvalifikacijos mokytojo egzaminus ir išvyko dirbti į Tilžėje naujai atidarytą berniukų mokyklą. Joje iki 1912 m. dėstė anglų ir vokiečių kalbas. 1918 m. dėstė lietuvių kalbą Rytų seminare prie Berlyno universiteto, 1920-1923 m. pavasariais atvažiuodavo dėstyti literatūros į Telšių gimnaziją.1924-1927 m. dėstė kultūros istoriją Klaipėdos muzikos mokykloje, 1923 m. vasarą skaitė paskaitas mokytojų kursuose Palangoje.
Mokytojaudamas vasaros atostogų metu laisvo klausytojo teisėmis studijavo Greifsvaldo (1896- 1898 m.), Halės (1899 m.),Leipcigo, o po 1912 m. – ir Berlyno universitetuose, kur, klausydamasis įžymių to meto vokiečių filosofų bei kitų sričių specialistų paskaitų ir savarankiškai skaitydamas, gilinosi į filosofijos, literatūros ir meno istoriją, kultūros, religijos, istorijos, meno, teisės filosofiją, sociologiją, mokėsi anglų, prancūzų, sanskrito kalbų. Egzaminų nelaikė ir aukštojo mokslo diplomo negavo.
Tokia yra tarnybinė Vydūno biografija. Su ja pynėsi ir daugiau kaip dvigubai ilgiau tęsėsi kita – kūrybinė ir kultūrinės veiklos – biografija.
Tilžėje Vydūnas ėmė garsėti kaip kultūros veikėjas, švietėjas. Čia gimė svarbiausi jo filosofiniai veikalai: ,,Visatos sąranga“, ,,Mirtis ir kas toliau“, ,,Mūsų uždavinys“, ,,Sąmonė“ ir kt.
Mažojoje Lietuvoje gyvenęskultūros veikėjas, visą savo gyvenimą paskyrė tautos išlikimo, tautos žadintojo darbams. Anksti pradėjęs aiškintis tada rūpimą klausimą – kas yra tauta ir kokie svarbiausi veiksniai lemia tautos autentiškumą, atsparumą – nuėjo ilgą ir sudėtingą ieškojimų – atradimų kelią. Pirmiausia gilinosi į klasikines Europos tautų filosofijas. Vėliau įsijungė į naują tada judėjimą – teosofiją. Ji jam imponavo bandymu sujungti filosofiją, religiją ir mokslą. Ir čia jis pajuto radęs atsakymus į jį dominančius klausimus. Ypač pirminiuose jų šaltiniuose – Indijos šventuosiuose raštuose – Vedose. Jose užčiuopė tai, kas artima jo dvasiniams ieškojimams, ir tai, kas jo manymu, rekomenduotina tautai.
Svarbiausia jam pasirodo tautos moralimio atgimimo ugdymas. Jis kviečia tėvynainius šviestis, ieškoti atsparos savo tautos sukurtose vertybėse, „didėti iš vidaus“.Visa tai ir nulėmė Vydūno filosofijos kryptingumą bei problematiką. Jam rūpėjo išsiaiškinti ir pagrįsti žmoniškumo esmę, išryškinti tautos paskirtį.To sėmėsi Vedose. Suprato, kad – žmogus turi suvokti save, ir teigė, kad kelias į amžinybę, jo žmogiškos esmės brendimas vyksta trimis dvasinio augimo etapais: sau, tautai, žmonijai. Sąžinė, išmintis, teisingumas, savęs žinojimas – visi šie žmogaus reiškiniai yra aukščiau už visus kitus.Kiekvienas turi suprasti, jog jame yra tikrasis, didysis žmogus. Kitas dvasinio augimo lygmuo yra tautiškumas. Žmogus privalo jausti ryšį su jį supančia aplinka, kalba, istorija, papročiais. Visa tai Vydūnas skelbė savo filosofiniuose traktatuose,straipsniuose, skaitydamas paskaitas. Jis ne tik skleidė šias idėjas, bet ir pats aktyviai įsijungė į kultūrinį procesą. Ėmė vadovauti prie Tilžės lietuvių bažnyčios įsikūrusiam chorui, kuris 1897 m. persiorganizavo į pasaulietinę Lietuvių giedotojų draugiją, įvairiose Prūsų Lietuvos vietose rengusią lietuviškus vaidinimus ir koncertus. Vydūnas pats dirigavo draugijos chorui, režisavo vaidinimus, rašė jiems dramas, kūrė dainų tekstus, o kai kada ir melodijas. Tų dainų rinkinius bei vaidintas dramas leido atskiromis knygomis.Draugija veikė iki 1935 m., kol hitlerinė valdžia ją, kaip ir visus kitus lietuviškus sambūrius, uždraudė. Svarbiausi Vydūno kultūrinės veiklos tikslai žadinti tautinę lietuvių savimonę bei savigarbą, kelti jų dvasinį lygį, artinti juos prie estetinių vertybių, taip pat ,,kelti garbėn lietuviškumą“, t.y. kitataučiams, ypač vokiečiams, rodyti savo tautos kūrybinius sugebėjimus, jos kultūros turtingumą, savitumą ir patrauklumą.
Tąja linkme nukreipiama ir pačioje XX a. pradžioje prasidėjusi Vydūno, kaip filosofo, veikla, kuri irgi laikytina jo kultūrinės veiklos dalimi. Bestudijuodamas Leipcige jis įsijungė į Vokietijos teosofų draugiją, o 1902 m. Tilžėje pats įsteigė teosofų būrelį. Klaipėdoje, Šilutėje, Tilžėje bei daugelyje kitų Lietuvos vietų jis skaitė viešas filosofines paskaitas, kurias dar pagarsindavo ar atpasakodavo lietuviškuose laikraščiuose. 1905 m. pradėjo leisti teosofinį dvimėnesinį žurnalą ,,Šaltinis“, o šiam sustojus, nuo 1907 m. atskiromis knygomis ėmė publikuoti filosofinius traktatus. Tada pradėjo pasirašinėti Vydūno pseudonimu, tapusiu jo literatūrine pavarde. Svarbiausiu tos veiklos tikslu Vydūnas laikė ne kurti savo filosofines teorijas ar švietėjiškai mokyti tautiečius filosofijos, o žadinti juos tam, kad ,,siektų tobulesnio žmoniškumo“ ir kad ,,tokiu būdu tauta galėtų stiprėti“. Tam žadinimui turėjo tarnauti iš pasaulinės filosofijos lobyno paimtos idėjos. Tas idėjas jis dėstė ir paties ištisai prirašytuose ir bei leistuose žurnaluose – ,,Jaunimas“ (1911- 1914), ,,Naujovė“ (1915 m.), ,,Darbymetis“ (1921 -1925), – gausybėje filosofinių ir publicistinių straipsnių lietuviškoje Lietuvos periodikoje, įvairiomis progomis skaitytuose pranešimuose.
Švenčiant Vydūno šešiadešimtmečio jubiliejų, 1928 m. Kauno Universitetas jam suteikė filosofijos garbės daktaro laipsnį. 1925 m. jis buvo išrinktas tarptautinės rašytojų sąjungos PEN Club garbės nariu. Buvo sumanyta Vydūną pristatyti net Nobelio premijai.
Nelengvą kultūrininko ir švietėjo gyvenimą Tilžėje baigia 1944 m. spalio mėnesį. Traukdamasis iš karo liepsnų apimto miesto, tepasiima didžiausią savo turtą – rankraščius. Po netrumpų ir sudėtingų klajonių Vokietijos keliais pasiekė Detmondą, į kurį 1946 rugsėjyje lietuvių buvo pakviestas ir priglaustas.Čia tvarkė savo rankraščius apibendrino savo gyvenimą. 1953 m. vasario 20d., mėnesio neišgyvenęs iki savo 85-mečio, Vydūnas mirė.
1991 spalio 19 dieną Vydūnas sugrįžta namo: įvykdoma jo paskutinė valia amžinam poilsiui atgulti gimtojoje žemėje.
Vydūno kūrybinis palikimas – didžiulis. Jį sudaro daugiau kaip 60 grožinių, filosofijos, istoriografijos, kalbos, autobiografinių knygų, jo paties ištisai prirašytų ir leistų žurnalų komplektai, daugybė kritikos straipsnių. Šis daugiašakis palikimas, taip pat milžiniškas darbas, kurį nuveikė Vydūnas kultūrinės veiklos baruose, puikūs to darbo rezultatai, kuriuos galima pavadinti vydūnizmu. Vydūną laikydami tik filosofu, jį gerokai sumenkintume, jame, kaip tokiame, rastume šiokių ar tokių silpnybių, pavyzdžiui, kaip filosofinės sistemos neryškumas,apibrėžtumo stoka, filosofavimo stiliaus poetinis pobūdis ir panašiai. Filosofija jam nebuvo toji raiškos sfera, iš kurios jis būtų valgęs duoną. Tačiau nebuvo ji ir laisvalaikio pomėgis. Vydūnas labiau primena senovės išminčių, kuriam filosofija sudarė tiesiog gyvenimo būdą ir esmę. Jam buvo svarbu ne tiek skelbti išmintį,kiek labiau realybėje ir darbuose ją įkūnyti. Filosofiniai Vydūno ieškojimai prasidėjo ieškant atsakymų ne į teorinius, o į praktinius, gyvenimo realybės keliamus klausimus. Vydūnas susiformavo kaip praktinės orientacijos mąstytojas, siekęs atsiliepti į tautos gyvenimo aktualijas, reikšmingai prisidėti prie gyvenimo tobulinimo. Pagrindinė aktualija, nulėmusi ieškojimų kryptį, buvo būtinybė padėti tėvynainiams atsispirti prieš vykdomą tautinę asimiliaciją. Filosofiniai ieškojimai,bestudijuojant Vokietijos universitetuose, Vydūną atvedė į senąją indų filosofiją, kurioje jis pasijuto radęs esminius atsakymus į pagrindinius jam rūpėjusius klausimus. Būsimasis Vydūnas augo religinėje aplinkoje. Tėvas vaikams subtiliai diegė religinę pasaulėžiūrą, ją glaudžiai siejo su dorovine esme.Pats Vydūnas gilinosi į savo vidines būsenas, galvojo apie gilesnę pasaulio prasmę. Pirmiausia paaiškinimo bandė ieškoti Biblijoje. Taip pat analizavo istorikų veikalus, kurie aiškino dvasinę žmogaus esmės prigimtį, jos tolygumą dieviškumui. Tokie ieškojimai Vydūną atvedė į filosofinių dalykų studijas. Jaunajam mąstytojui ypač krito sąmonėn, nes atitiko jo paties dvasinių ieškojimų kryptį, pagal kurią tikrovė esanti tik šios sąmonės turinys. Stiprų įspūdį Vydūnui darė vokiečių filosofai, su kuriais susidūrė studijuodamas. Iš jų paskaitų mąstytojas galėjo susidaryti ne tik vokiečių filosofijos vaizdą, bet ir susipažinti su vokiečių klasikinės filosofijos istorija.
Tarsi pratęsdamas vaikystėje prasidėjusią pažintį su nekrikščioniškomis religijomis, Vydūnas vėl gilinosi į jų šventraščius. Tai – ne atsitiktinio domėjimosi objektas, tai – irgi ieškojimas atsakymų į tuos pačius labiausiai rūpimus klausimus. Mąstytojui vis labiau ima rūpėti žmoniškumas, kaip filosofinė problema, kaip galimybė paaiškinti kultūros procesą bei jo prasmę. Leipcige naujų impulsų įgavo ir ankstesnioji – žmogaus, kultūros, religijos –ieškojimų tėkmė. Tų impulsų suteikė pažintis su čia veikusiais teosofais. Vydūnas susižavėjo jų skelbiamomis idėjomis ir tapo jų draugijos nariu. Tą susižavėjimą, matyt, nulėmė tai, kad šios idėjos suprantamiau ir įtaigiau negu painoki vokiečių filosofų išvedžiojimai jam atsakė į labiausiai rūpėjusius klausimus, kad savo pobūdžiu jos „pataikė“ į jo paties dvasinių interesų centrą, geriausiai atitiko jo vidinį nusiteikimą. Teosofija jaunajam mąstytojui ypač imponuoja bandymu sintezuoti filosofiją, religiją ir mokslą. Taip pat Vydūną patraukė „sufilosofinto“ religingumo forma, skelbusi, jog neteikia pirmumo jokiai iš religijų, kurios skirtingomis „kalbomis“ nusako tas pačias ezoterines tiesas. Šis momentas padėjo mąstytojui sustiprinti pagarbą senajai lietuvių religijai, kuriai tiek grožinėje kūryboje, tiek filosofiniuose raštuose jis skyrė ypatingą dėmesį. Teosofija buvo ne paskutinė ir ne pagrindinė Vydūno, kaip mąstytojo, brendimo kelyje prieita versmė.
Indų filosofija jį ypač patraukė savo moraliniu kryptingumu, dėmesiu žmogui. Kiekviena idealistinė indų filosofijos sistema (jų yra aštuonios) savaip sprendžia ontologijos ir gnoseologijos problemas, tačiau jos daugiau ar mažiau vieningos, kai pereina į etikos problematiką, kai aiškina žmogaus išsivadavimo kelius. Kitas būdingas bruožas – jos glaudus ryšys su religija – Vydūnui, nuo pat mažens auklėtam religingumo dvasia, irgi negalėjo nebūti artimas. Būtent indų filosofijos paveiktas, jis kaip tikslingiausią kelią pasirenka savo tautos moralinio atgimimo ugdymą. Ieškodamas būdų, įgalinančių užguitą lietuvį atsispirti nacionaliniam pavergimui, mąstytojas ima raginti tėvynainius kelti savo kultūrą, ieškoti atsparos savo tautos sukurtose vertybėse, siekti žmogiškojo tobulumo, būti moraliai aukštesniems už pavergėjus. Naujoji pasaulėžiūra turėtų ne slopinti, o stiprinti nacionalinę tautiečių savimonę.
Induizmo reformatoriai buvo vienos iš viduramžiais susiformavusių filosofinių idealistinių sistemų. Spręsdami aktualius savo laiko uždavinius, jie naudojo ir atitinkamai interpretavo šios sistemos šaltiniuose skelbiamas idėjas. Labiausiai buvo eksplotuojamos ,,Bagavadgitos“ idėjos. Vydūną galėtume pavadinti lietuviškuoju neovedantistu. Jo santykis su vedantos šaltiniais ir idėjomis yra analogiškas induizmo reformatorių santykiui su šiais šaltiniais. Ypatingą ,,Bagavadgitos“ reikšmę Vydūno filosofinėje biografijoje rodo faktas, kad ją jis išvertė į lietuvių kalbą. Vydūnas aiškina, kad dvasia ir materialus pasaulis esą du kraštutiniai absoliuto pasireiškimai. Materijos pasauliui, anot Vydūno, priklauso negyvosios gamtos, augalinės gyvybės, gyvuliškojo veiklumo bei geismų ir žmoguje besireiškiančio proto sferos. Dvasios sričiai – visagalybės, išminties, meilės sferos. Tos septynios sudaro visatą. Pati žmogiškumo esmė jau yra iškilusi virš visų materijos sferų ir priklauso grynosios dvasios sričiai, o tai, kas žmoguje susiję su materijos sferomis – kūnas (negyvoji gamta), gyvybė, instinktai, protas – yra tik tos esmės reiškimosi priemonės. Pati dvasinė esmė matosi iš žmogaus savimonės, išmintingumo, intuicijos, dorumo, sąžinės, meilės, sugebėjimo įveikti egoizmą, jausti ir kurti grožį.
Remdamasis šia vedantiškąja žmogaus ir būties samprata, Vydūnas sukūrė savo kultūros koncepciją, sudarančią vieną iš originaliausių ir ryškiausių lietuviškosios kultūros filosofijos dalių. Pro vedantizmo filosofijos prizmę žvelgiančiam mąstytojui kultūra yra būtina. Jos raidos pradžią Vydūnas sieja su žmoniškumo sferos toje evoliucijoje atsiradimu. Kultūrą Vydūnas apibūdina kaip dvasinės žmoniškumo esmės santykį su pasauliu, kaip jos objektyvinimąsi jame, kaip to pasaulio sudvasinimo procesą. Šiame santykyje gimstančias vertybes mąstytojas ir apibūdina kaip kultūros vertybes.
Tai iš esmės yra dvasinės kultūros vertybės. Vydūnas neneigia ir daiktiškosios kultūros, t.y. civilizacijos reikšmingumo, tačiau jai nesuteikia tikrosios kultūros statuso. Tai esąs pagalbinis kultūros produktas. Jo suabsoliutinimas, viso dėmesio sutelkimas jo kūrimui gresia dvasinės kultūros krize. Tokios krizės apraiškas bei tendencijas Vydūnas įžvelgė savo laiko gyvenime. Savo tiek grožine, tiek filosofine kūryba tarsi įspėjo, kad reikia užkirsti kelią tų tendencijų plėtojimuisi, kad būtina susitelkti į dvasinės kultūros augimą ir stiprinimą. Svarbiausias kultūros tikslas – žmoniškumo,t.y.dvasinės žmogaus esmės stiprinimas, išlaisvinimas iš gamtiškosios priklausomybės, kuo maksimalesnė tos esmės reiškimosi laisvė. Pagrindinėmis, iš žmoniškumo esmės santykio su pasauliu gimstančios kultūros sferomis, Vydūnas laiko mokslą, meną ir dorovę. Mokslo pagalba žmoniškumo esmė pažįstanti, įvaldanti ir pertvarkanti materialųjį arba gamtos pasaulį. Dorovė – tarsi kultūros šerdis. Ji išreiškianti žmoniškumo esmės, dvasingumo santykį su pažmoniškąja, t.y. gamtiškąja žmogaus dalimi, parodanti, kaip tas santykis funkcionuoja tiek atskiro žmogaus elgsenoje, tiek žmonių tarpusavio santykiuose. Dorovės esama tik ten, kur žmoniškumo esmė bent minimaliai vyrauja virš gamtiškumo. Pagrindiniu kultūros subjektu laikydamas žmogų, ypatingą reikšmę Vydūnas teikia individualiam jo tobulėjimui. Tai labai glaudžiai siejasi su indiškosios jogos principais, nesavanaudišku veikimu, meile, pažinimu, dvasingumo įtvirtinimu.
Ypatinga vieta Vydūno kultūros koncepcijoje tenka tautai. Ją mąstytojas laiko neleistina apeiti. Tauta žmogui esanti pačios būties duotybė, suaugusi su juo tiek gamtiškai, tiek dvasiškai. Juos abu neatskiriamai sieja kūno, kraujo, psichikos, proto taip pat dvasios ryšiai. Būtent iš tų ryšių ir formuojasi tautinė kultūra, išsiskiria nepakartojami bruožai. Nutrūkę žmogaus ryšiai su tauta, gimtosios kalbos praradimas reiškia iškrypimą iš natūralios jo dvasinio tobulėjimo eigos, ryškų jo dorovinės ir apskritai kondicijos sumenkėjimą, disharmoniją su savimi pačiu bei su pasauliu. Tokią išvadą Vydūnas buvo padaręs dar remdamasis stebėta gyvenimiška empirija, vėliau ją tik teoriškai pagrindė. Iš čia – ir jo tautinės kultūros gaivintojo misijos gilus suvokimas. Tokie yra bendriausieji Vydūno filosofijos bruožai, kuriuos jis pats išdėstė „Raštuose“. Pastarajame kūrinyje atskleidžiamas visas tos filosofijos subtilumas, atliekantis tą misiją, kurią pats autorius skyrė – „tautoje sužadinti sąmoningą gyvybingumą ir gyvybingą sąmoningumą“.

„Raštai“ ir kiti Vydūno veikalai turėtų suvaidinti ne tik pažįstant įdomų praeities filosofinį palikimą, bet ir tautai ugdant žmoniškumo galias, sudarančias jos dvasinės kultūros pagrindą. Įtaigiau veikiančio mąstytojo, švietėjo, pedagogo,rašytojo, kaip Vydūnas, šiam ugdymui tarp mūsų tautos filosofų turbūt nerasime.

/ Informacija pateikta iš žinių portalo Mokslas.net/

                                                                  Kultūros centro informacija

Foto akimirka

Kalendorius

lapkričio 2018
PATKPŠS
1234
567891011
12131415161718
19202122232425
2627282930

DAINŲ ŠVENTĖ 2018

vardan